Šiemet vertindami fotografijas ieškojome ne tik profesionalaus kariškumo ir meninės vertės, bet ir tikro kariuomenės gyvenimo. Norėjome matyti skirtingas pajėgų rūšis, karių kasdienybę ir buitį, pasirengimą, pratybas bei sąjungininkų buvimą Lietuvoje.

Tado Dambrausko fotografijos mums primena, kad istorija slypi ne tik dideliuose įvykiuose, bet ir kasdienėse, kartais nepastebimose akimirkose. Džiugu, kad konkurso dalyviai geba jas pamatyti, ieško naujų rakursų ir nebijo eksperimentuoti.

Ačiū visiems dalyviams – jūsų darbai kuria ir išsaugo Lietuvos kariuomenės istoriją.

Man didelė garbė ir atsakomybė šiais metais būti „Lietuvos kariuomenė fotografijoje 2026“ konkurso komisijos nariu. Džiaugiuosi galimybe ne tik įvertinti kolegų darbus, bet ir pasidalyti savo, kaip fotografo ir kario, patirtimi.

Fotografija kariuomenėje man visada buvo daugiau nei gražus kadras. Tai būdas sustabdyti akimirką, papasakoti istoriją ir parodyti tai, ko kartais neįmanoma perteikti žodžiais. Tarnyboje netrūksta situacijų, kai fotografui tenka veikti greitai, neplanuotai ir sudėtingomis sąlygomis. Todėl man fotografijoje svarbiausia ne tik techniškai geras kadras, bet ir tai, kad jis išliktų tikras bei perteiktų tuo metu buvusią akimirką.

Būtent todėl norėčiau paraginti kolegas fotografuojant išlaikyti nuotraukų autentiškumą ir nepiktnaudžiauti AI įrankiais, kurie dirbtinai pagerina ar pakeičia užfiksuotą vaizdą. Manau, kad kariuomenės fotografijoje svarbiausia yra tikra akimirka, tikros emocijos ir tikras žmogus. Kartais nuotrauka gali būti neideali techniškai, tačiau būtent jos tikrumas ir padaro ją vertingą. Fotografuodami kariuomenę, mes fiksuojame ne tik vaizdą, bet ir istoriją, todėl svarbu ją išsaugoti tokią, kokia ji buvo.

Tikiuosi, kad šių metų konkursas dar kartą parodys, kokia įvairi yra Lietuvos kariuomenė – nuo kasdienės tarnybos ir sunkaus darbo iki įtampos, draugystės, humoro ir akimirkų, kurios dažnai lieka nepastebėtos.

Linkiu visiems sėkmės!

Šių metų fotografijos konkurse nudžiugino kai kurių kategorijų darbų gausa ir įvairesnių fotografinių sprendimų paieškos. Ypač išsiskyrė ginkluotės ir karinės technikos, taip pat karo veiksmų  srityse darytos nuotraukos. Šiose kategorijose buvo matyti ne tik siekis dokumentuoti įvykį, bet ir pastanga ieškoti savito požiūrio į fotografuojamą situaciją.

Dalis autorių atsisakė vien tik informatyvaus įvykio fiksavimo ir ieškojo įdomesnių rakursų, netikėto kadravimo, kitokio erdvės ar objektų santykio. Kai kuriose fotografijose svarbus tapo ne pats įvykis, o tai, kaip jis buvo pamatytas ir perteiktas vaizde – pasirinktas momentas, kompozicija, šviesa, mastelis ar detalė. Būtent tokie sprendimai leidžia fotografijai peržengti tiesioginio įvykio registravimo ribas ir suteikia jai savarankišką vizualinę raišką.

Komisijai šiemet nebuvo lengva apsispręsti, kurias fotografijas atrinkti į albumą – pateikta nemažai darbų, kuriuose buvo galima įžvelgti fotografinių įgūdžių ir individualaus požiūrio dermę. Atrankos metu teko rinktis ne tik techniškai kokybiškus ar svarbų įvykį fiksuojančius kadrus, bet ir tuos, kuriuose atsiskleidė autoriaus gebėjimas pamatyti situaciją kiek plačiau, pastebėti vizualiai reikšmingą momentą ir jį užfiksuoti.

Į albumą nepatekusių fotografijų autoriai neturėtų šios atrankos vertinti kaip galutinio savo darbo įvertinimo. Fotografijoje daug lemia gebėjimas nuolat stebėti, keisti žiūros tašką, iš naujo įvertinti gerai pažįstamą situaciją. Todėl verta tęsti pradėtą darbą, eksperimentuoti su rakursais ir kadravimu, daugiau dėmesio skirti vaizdo struktūrai ir tam, kas konkrečiame momente yra svarbiausia. Ne kiekvienas stiprus kadras iš karto tampa atrinktu kadru, tačiau nuoseklus fotografavimo procesas ir pastangos ieškoti savitesnio sprendimo ilgainiui neabejotinai atsispindi autoriaus darbuose.

Tado Dambrausko fotografijų konkursas man kiekvienais metais primena paprastą tiesą: kariuomenė yra pirmiausia žmonės. Šiemet tai buvo ypač juntama: gavome daug įdomių, savitų aukštos vizualinės kokybės darbų, kurie per nedidelius atskirų patirčių pasakojimus kartu atskleidė įvairialypį Lietuvos kariuomenės portretą. Ką prieš kelerius metus būtume vertinę kaip laimėtoją, šiandien dažnai tampa tiesiog geros nuotraukos standartu. Tai puikus ženklas, bet kartu ir iššūkis autoriams kelti kartelę dar aukščiau. Vis dėlto, jau ne pirmus metus pasigendu kadrų iš kareivinių, logistų, mechanikų darbo, viso to, kas vyksta užkulisiuose ir kas laiko visą sistemą ant kojų. Tai vis dar per mažai pastebėta niša, kurioje būsimi konkurso dalyviai galėtų ypač ryškiai atsiskleisti ir tiksliau parodyti, kaip iš tiesų atrodo Lietuvos kariuomenė. Tikiu, kad kitąmet matysime darbų, kuriuose įspūdingas vaizdas susitiks su nuoširdžia emocija ir platesniu žvilgsniu.

Fotokonkursui pateikti darbai rodo, kad fotografija užima vis svarbesnę vietą kariuomenės gyvenime – nuo eilinio pratybų dalyvio, fiksuojančio kasdienes akimirkas, iki profesionalių kariuomenės ir civilių fotografų.

Dauguma autorių darbų yra užfiksuoti tiesiai įvykių vietose. Tai džiugina, nes parodo fotografų gebėjimą greitai pastebėti ir tinkamai užfiksuoti svarbią akimirką. Tokiose situacijose svarbus ne tik techninis pasirengimas, bet ir gebėjimas būti tinkamoje vietoje tinkamu metu.

Vertinant Technikos kategoriją, joje stipriai dominavo Oro pajėgų tematika. Tai suprantama – Oro pajėgos suteikia kolegoms daug įvairių galimybių fotografuoti orlaivius ore, jų veiksmą ir dinamiką. Tokie kadrai yra vizualiai įspūdingi ir džiugina savo įvairove. Vis dėlto norėtųsi matyti daugiau ir Sausumos pajėgų technikos bei jos panaudojimo realiame veiksme – daugiau dinamikos, judesio ir situacijų, atspindinčių karių kasdienybę.

Portreto kategorijoje pateikti darbai išsiskyrė autorių individualiu matymu ir įvairove. Čia buvo galima pamatyti labai skirtingus požiūrius – nuo paprasto „pamačiau ir nufotografavau“ iki kruopščiai išlaukto momento, kuriame atsiskleidžia žmogaus charakteris, emocija ar aplinka. Būtent toks skirtingas autorių požiūris suteikia kategorijai įdomumo ir leidžia pajusti fotografijos, kaip pasakojimo priemonės, galimybes.

Vertindamas šių metų konkurso nuotraukas ieškojau kadrų, kurie sustabdytų ir liktų atmintyje. Man svarbu ne vien techniškai tvarkingas vaizdas, bet ir fotografo gebėjimas pastebėti žmogų, atrasti rakursą, netikėtą detalę. Stipriausia fotografija dažnai gimsta tada, kai autorius prieina arčiau ir išlaukia. Norėčiau, kad vartydami šį albumą matytume ne tik įvykius, bet ir pajustume juose buvusių žmonių gyvenimą. O tuo pačiu pagalvotumėte ir apie tai, ką turėjo patirti fotografas norėdamas nuspausti išskirtinį kadrą.

Žvelgiant į šio konkurso fotografijas, dar prieš vertinimo procesą, gali įsitikinti koks gausus ir įvairus yra mūsų kariuomenės gyvenimas. Nors tai yra didžiulė bendruomenė – įvairūs specialistai, kariai, tarnybų pareigūnai, aptarnaujantis personalas, tačiau jų darbas, kasdiena, kaip ir pridera, lieka nematomas. Šis konkursas suteikia progą pažvelgti už gynybos temos širmos.